ophės.

Ėc, manau, surizikuosiu kažką savo įdėt.
Šiuo metu dirbu prie fan-fiction'o HP tema...:))


--------------------------------
"Haris Poteris ir Nekviesta Meilė"

Introduction

Šiurpiai klykdamas gilyn į naktį nuskrido šikšnosparnis. Tyliai vėjyje girgždėjo senų supynių grandinės. Sudaužyti gatvių žibintai neskleidė nė menkiausios švieselės. Šis parkas nebuvo ta vieta, kurioje nuolat krykštaudavo smėlio dėžėje žaidžiantys vaikai ar tyliai bei meiliai burkuodavo močiučių išlepinti, vis bandelių trupinių beieškantys balandžiai. Apie šią vietą sklido daug įvairiausių kalbų: vieni tvirtindavo esą čia kadaise buvo žiauriai nužudyta mergina, kurios dvasia vis dar bastosi šiame apleistame parke, kiti pasakojo, kad be galo seniai šioje vietoje vietoje, kur dabar driekėsi smelio dėžių ir suoliukų eilės tęsėsi nesuskaičiuojama galybė antkapių, treti kalbėdavo, kad ši vieta paprasčiausiai yra prakeikta. Tačiau visi žinojo viena: naktimis po šias apylinkes geriau nesibastyti. Šiame apleistame parke rinkdavosi tik tie, kurie pardavinėjo arba pirko žmones, taip pat ir tie, kurie turėjo senų, dar nesuvestų sąskaitų ir neapmokėtų kvitų, dar dažniau čia trindavosi tie, kurie turėjo įgimtą polinkį į smurtavimą – tik dėl jų ši vieta atrodė dar kraupesnė negu buvo iš tikrųjų. Be abejo, čia buvo ir tokių, kurie šį atšiaurų parką laikė savo namais. Taip pat jame, tarp kelių nutrintų suoliukų ir senų, sulaužytų supynių, buvo tokia vieta, kurią galėdavai pamatyti tik atsistojęs tam tikroje vietoje, pasisukęs trisdešimties laipsnių kampu į saulę ir atlikęs senovės actekų mėnulio šlovinimo ritualą. Kaip teisingai tai padaryti žinojo tik keli žmonės. Ta vieta dvelkė mistika ir senais, kraują stingdančiais užkeikimais.
Senas, beveik sugriuvęs namas su šiurpiai boluojančiomis skylėmis vietoj langų bei durų ir apsauginę funkciją praradusiu stogu. Kadaise čia tikrai gyveno galinga burtininkų šeima, kuri padarė viską, kad tik šią pastogę apsaugotų nuo pašalinių akių. Begalė senovinių užkeikimų, dešimtys kraują stingdančių ritualinių apeigų bei keletas paaukotų nekaltų mergelių šį seną namą pavertė nematomu tiems, kurių magiškos galios buvo silpnesnės, negu šeimininko. Tačiau galingajai šeimai numirus, kerai beveik išsigalėjo, todėl patekti čia galėjo net tie, kurie bent kartą gyvenime rankose buvo laikę burtų lazdelę.
Šiuo metu name laikinai buvo apsistojusi pagyvenusių burtinikų pora. Jie daugiau jau nebeturėjo ko prarasti. Vyriškis vartėsi nuo šono ant šono dar smarkiau gadindamas seną, žiurkių apgraužtą, skylėtą čiužinį ir kietai susisukęs į nutriušusį languotą pledą, giliai atsiduso. Jau gerą mėnesį jis patogiai nemiegojo, pro skyles stoge nuolat šviesdavo žvaigždės arba mėnulis, ant jų guolio nuolat lydavo. Jis taip pat jau seniai neturėjo progos nusiskusti barzdos, kuri dabar buvo be galo susivėlusi, pilna sausainių trupinių ir siekė alkūnes. Ilgus, nešvarius plaukus, surištus į kuodą ant viršugalvio, jau seniai reikėjo kirpti, o nuo rūbų sklindančios smarvės nesijausdavo tik todėl, kad vyrukas mokėjo keletą gerų užkeikimų, kurie galėjo visiškai panaikinti aplink esančių žmonių uoslę.
Haris Poteris. Tas, kuris išgelbėjo magijos pasaulį nuo To, Kurio Būdavo Nevalia Minėti ir buvo laikomas šių laikų herojumi bei didvyriu.. Dėl meilės iš pirmo žvilgsnio praradęs viską: mylinčią žmoną, šiltą pastogę, šeimyninį gyvenimą, darbą su geru atlyginimu, vaikus, jis kaskart krūpteldavo, kai jo širdies dama, gulinti pašonėje, per miegus išleisdavo už sielos griebiantį garsą - dėl ramaus ir tolygaus savo apvalainos, raudonskruostės blondinės Emiliūtės knarkimo šis vyras galėjo nužudyti žmogų ar net gyvūną.
Deja, nors Haris to ir nežinojo, tačiau likimas jam jį suvedė su moterimi, kuri buvo pavojingesnė net už Tą, Kurio Būdavo Nevalia Minėti su visais jo Mirties Valgytojais. Moterį, kurios visas gyvenimas buvo taip glaudžiai susijęs su jo, kad juos atskirti nesugebėtų net pats talentingiausias plastikos chirurgas. Moterį, kurią nuo pat mažens buvo užvaldžiusi mintis turėti jį, Harį. Moterį, kuri apie jį ir jo silpnąsias bei stipriąsias vietas žinojo daugiau negu jis pats. Moterį, kuri buvo gimusi iš Tomo Ridlio neapykantos ir keršto troškimo. Ir štai dabar ši moteris gulėjo šalia Hario ir tyliai knarkė, baidydama naktinius vabalus ir sapnus nuo jų meilės guolio ir sapnuodama tą akimirką, kai ji, didingoji Emiliūtė galės visiems laikams atsikratyti įžymiojo Hario Poterio.
Minutės slinko labai lėtai. Po dvylikos penkios... vienuolika... dvidešimt... trisdešimt šešios. Staiga į orą pakilo visi parke miegoję balandžiai. Kažkieno begarsius žingsnius išdavė žole besivelkantis apsiaustas bei blausiai šviečiantis lazdelės galas. Netoli paslėptojo namo žmogus sustojo ir lėtai, tarsi uosdamas naktis kvapus, apsidairė. Čia buvo ta vieta, apie kurią jis išgirdo iš žmonių. Tris kartus apsisukęs aplink kulną ir nusilenkęs mėnuliui jis žengė link paslėptojo namo. Neliko jokių abejonių: jis puikiai žinojo, kas čia slepiasi ir kaip juos surasti. Vangiai nusišypsojęs žmogus greitu ir be galo grakščiu mostu iškėlė savo burtų lazdelę ir nusitaikęs miegančių Hario ir Emiliūtės link sušuko mirtiną burtažodį :
- Šuldu buldu!
Balsas buvo be galo ramus, bet sklidinas saldaus keršto gaidų. Tai buvo dar viena su Hario gyvenimu neatsiejama moteris. Nusibraukusi nepaklusnius išsidraikiusius plaukus nuo prakaitu išpiltos kaktos ji vos tramdė juoką, sklindantį iš jos krūtinės. Ją Haris pažinojo nuo pat vaikystės.

Blem kaip įdomu. Net kaikurie rašytojai taip neparašytų. Turi neeilinį talentą kūrybai. ;)

Pou - aha, žinau :DD o tu iki kiek perskaičius?
Arielle - eik tu:) parašytų tie rašytojai ir dar geriau. tuo labiau man čia daug lengviau kurt yra kai yra pusė veikėjų, aplinka visa... ((vėliau veiksmas į Hogvartsą kraustosi)) ir panašiai..:) tereikia turėt noro kažką rašliavot ir tiek.

aaai.:DD iš viso 12 jų dabar yra ;D dabar prie tryliktos kankinuosi... idėjų nebuvimas visiškas :CC
o dėl antros...
bus laikas - bus ir vaikas ;D
pirmum čia reikia Pirmos ;D

Po pirmos. :D
kokio mėnesio laikotarpy, manyčiau... reik daugiau žmonių, besidominčių mano nesąmonėm :D neįdomu dėt, kai niekas neskaito :DDDDDDD

Kim kartojasi, tai gali būt :D visam šitam daiktui dar daug redagavimo reikia kol jis taps daugiau ar mažiau padoriu ;D va taip ir būna kai rašai vidurnakčiais :D
Pou kada nors...pažadu ;D

Labai labai laukiu tęsinio. :)

taip. Aš negailestinga :DD
nors... pirmą dalį gal ir galėčiau įdėt. Ką aš žinau :D
((Pou. Dabar man reik iš Andrew mokytis...daryt flūde visokias apklausas, temas.. a la "AR REIKIA OPHELIAI ĮDĖTI NAUJĄ HP DALĮ Į KŪRYBĄ" xDDD ))

Eik kaku. :DD negana to, kad JIS man gėdą darė tai tu dar siūlai man pačiai pradėt tai daryt :DD na jau ne!
gal ryt-poryt įmesiu pirmą dalį, o kitas - vėliau ;)

"Haris Poteris ir Nekviesta Meilė"

Chapter one
Again

Keturiasdešimtmetis Haris Poteris vis dar buvo vyras pačiame jėgų žydėjime. Žalios jo akys, pridengtos apvaliais, šimtąkart lipnia juostele suklijuotais, akiniais, vis dar viliojančiai spindėjo. Vešlūs antakiai nenusileido tankumu net Labanoro giriai. Juodi, į visas puses išsitaršę plaukai, nors ir praplikę viršugalvyje ir žili ties smilkiniais, nebuvo praradę elastingumo. Smulkaus, liekno kūno nesimatė per keliais dydžiais didesnius drabužius – Haris, net nebegyvendamas su Dursliais, vis dar negalėjo atsikratyti įpročio nešioti drabužius, kurie jam primindavo senus, gerus laikus, kai jis nešiodavo jau pusbrolio sutrintus ir ištampytus drabužius. Taip, Haris Poteris vis dar buvo patrauklus ir energingas vyriškis, galintis turėti kiekvieną moterį, jei tik būtų panorėjęs. Tačiau, kad ir kaip tai būtų keista, jis nenorėjo. Nuo pat mokyklos baigimo jis savo visus gyvenimo planus siejo tik su Džine – savo geriausio draugo Ronio jauniausiąja sesute. Ir štai dabar Haris jau turėjo viską, apie ką svajojo visą savo gyvenimą: nuostabią žmoną, jaukius namus, porą gražių vaikučių, daug gerų draugų ir svarbiausia – jis buvo laimingas.
Kiekvieną rytą, nepaisant jokių švenčių ir savaitgalių, Haris keldavosi dar saulei nepatekėjus, prausdavosi tik po šalta dušo srove, nes manė, kad karštas vanduo skatina raukšlių atsiradimą bei greitesnį plaukų balimą. Susisupęs į minkštą naminį chalatą ir nulipęs į virtuvę padarydavo pusryčius bei du puodelius kavos sau ir Džinei – visada tokių pačių sumuštinių su sūriu arba dešra. Tada jis įsitaisydavo virtuvėje prie lango, kad galėtų stebėti, kaip gyvena jo kaimynai ir laukdavo kol ji pabus. Vos Džinei atsimerkus Haris tuojau pat nešdavo pusryčius jai į lovą, pabučiuodavo į kaktą ir nepasakęs jai daugiau nei žodžio čia pat apsisukdavo ant kulno išnykdavo oru į darbą. Tačiau šiandien nuo pat ryto viskas klostėsi ne taip, kaip visada.
Vos pramerkęs akis Haris turėjo iškart užsimerkti – miegamajame buvo per šviesu, ankstyvi saulės spinduliai skverbėsi pro užuolaidų tarpą ir švietė jam tiesiai į kaktą, ten, kur jis vis dar nešiojosi atminimą apie tėvų mirtį – žaibo formos siaurą randelį. Atsisėdęs lovoje jis pasisuko į tą pusę, kurioje visada gulėdavo jo mylimoji ir suklykė nesavu balsu – Džinės šalia nebuvo. Haris, po tiek daug metų darbo Aurorų štabe, iškart puolė galvoti apie blogiausią – per visus dvidešimt jų gyvenimo kartu metų, ji dar nė karto nebuvo atsikėlusi anksčiau už jį, turbūt nutiko kažkas tikrai baisaus. Galbūt jam jau reikia pradėti krautis savo įrankius kovai prieš juoduosius magus į lagaminus, nupoliruoti savo burtų lazdelę, patikrinti, ar jo naujoji navigacinė sistema „Šlavėjas 700“, sukurta specialiai jo šluotai, gerai veikia, pasikartoti visus žinomus užkeikimus ir kurti Džinės išgelbėjimo planus...kai staiga jis pastebėjo, kad jau atsidūrė virtuvėje, kur prie stalo parėmusi rankomis savo raudonplaukę galvą sėdėjo ji ir piktai spoksojo į kažkokį daiktą, kurį laikė rankoje. Hariui palengvėjo, tačiau ir pasidarė daug neramiau.
- Mielasis, ši juokinga tavo lazdelė, kurią davei man po Severo Albuso gimimo, pamėlynavo. Tada sakei, kad ji man padės suprasti, kada vėl turėsiu dar vieną vaiką. Vadinasi... ar tai reiškia, kad aš vėl nėščia? - po kurio laiko piktai pratarė Džinė.
Hario širdis nupuolė į kulnus. Taip, blogiau būti tikrai nebegalėjo. Jo rankos pradėjo smarkiai drebėti, o galvoje sukosi tik viena mintis: daugiau jokių vaikų, daugiau jokių vaikų, daugiau jokių... tokių vaikų kaip savo jis nelinkėtų net pikčiausiam savo priešui: juk nei vienam tėvui nėra malonu, kai iš mokyklos nuolat gauna pelėdas su laiškais, kurie ne giria tavo vaiką, o praneša, kad jis vėl nemėgstamą mokytoją pavertė varle ar privertė pirmakursį suvalgyti žiaunažolę ir laikyti galvą įkišus į unitazą visą valandą. Taip, Hario vaikai buvo tikri siaubūnai, todėl dar vieno tokio jis nė už ką nenorėjo įsigyti. Jis drebančiom rankom paėmė iš Džinės mėlynosios lazdelės pakuotę.
- Ką gi, pažiūrėkime instrukcijoje, - atsiduso Haris ir nekantriai puolė vartyti informacinį lapelį. – Taaaaip.. Raudona spalva – jokio pavojaus, žalia – bandykite dar kartą, violetinė – poryt jūsų močiutės gimtadienis, auksinė – pašerkite savo augintinį jis BADAUJA, mėlyna – laukite staigmenos... Džidži, mieloji...
Džinė žaibavo akimis ir beveik spjaudėsi ugnimi. Ji buvo ką tik baigusi atsikratyti tų kilogramų, kuriuos priaugo po paskutiniojo gimdymo ir visiškai nebenorėjo vėl jaustis stora ir negraži, kaltinti save dėl kiekvieno valgomo kąsnio o po to laikytis įvairių dietų ir kasdien bėgioti po šešis kilometrus iki artimiausio miestelio ir atgal. Kitaip sakant – Džinė, kaip ir Haris, išvis nebenorėjo turėti vaikų.
- TU! Tu man sakei, kad šitie nauji kerai dėl apsisaugojimo veikia idealiai – šimtu dvidešimt aštuoniais procentais!
- Jie veikia, jie tikrai veikia, Džidže, mieloji, aš prisiekiu...
Džinei vis labiau raustant, pučiantis ir vis labiau panašėjant į didelį, gerai prinokusį pomidorą, Haris vis labiau traukėsi ir kūprinosi ir darėsi panašus į mažą, susitraukusią, iki galo neišsivysčiusią morką. Jis labiau už viską pasaulyje bijojo jos rėkimo, nes kai ji paleisdavo savo gerklę, tai visi aplinkiniai, septynių su puse kilometrų spinduliu gyvenantys kaimynai, sužinodavo kodėl jie vėl pykstasi, o po to badydavo jį pirštais, vadindavo silpnavaliu, po padu pakištu šliužu ir panašiais veiksmažodžiais bei keiksmažodžiais. Taigi Haris iš baimės vis traukėsi ir traukėsi, kol pasigirdo labai tylus pūkštelėjimas: jis išnyko oru. Kartais, kai labai galingi burtininkai patiria labai stiprius jausmus, taip atsitinka: jie išnyksta oru ir atsiranda ten, kur tuo metu nori būti labiausiai.
Haris atsimerkė ir pamatė stovys šiukšlių krūvoje prieš savo geriausių draugų – Ronio ir Hermionos Vizlių namus. Neryžtingai patrypčiojęs vietoje ir išvertęs dar vieną konteinerį jis nusprendė – jei jau atsiradau, vadinasi taip norėjo mano likimas – ir pabeldė į duris.
- Jus sveikina naujoji apsaugos nuo juodųjų magų, vagių, pasiklydusių katinų ir nekviestų svečių sistema „Svetingasis“. Prašome jus prisistatyti: pasakyti savo vardą, antrąjį vardą, pavardę, adresą, gimimo datą ir Gringotso banko saugyklos numerį.
- Eee... Aaaa.. Haris... Eee... Džeimsas Poteris... Aš... – lemeno Haris.
- Sveiki atvykę, pone Eee Aaaa Hari. Ar jūs esate įsitikinę, kad tikrai atėjote ten, kur jums reikia?
- Aš... taip. Čia atsiradau oru, nes...
- Prašome pasirinkti atvykimo tikslą: 1. atvykote į gimtadienio vakarėli, 2. atvykote čia, nes neturite kur daugiau praleisti nakties ir labai norite valgyti, 3. savo atvykimo tikslo jūs ir pats nelabai gerai žinote, 4. atvykote, nes ketinate nužudyti arba žiauriai kankinti kurį nors šio namo gyventoją, 5. jūs esate prekybos agentas, 6. netyčia ėjote pro šalį
Haris nevalingai trypčiojo negalėdamas pasirinkti. Nei vienas iš duotų tikslų jam idealiai netiko, todėl jam beliko panaudoti visada suveikiantį būdą: skaičiuotę.
- Eni-beni, urbi-šmurbi-furbi.... Numeris... eee. Keturi.
- Mes labai apgailestaujame, pone Eee Aaaa Hari, tačiau sistema yra užprogramuota neįleisti ketvirtuoju punktu atvykusių svečių. „Svetingasis“ linki jums geros dienos ir pataria keliauti ten, iš kur atėjote.
Haris dar norėjo ginčytis su apsaugos sistema, bet pamanė, neduok Alachai, sugadins, todėl visas piktas ir susiraukęs kaip Merlino pasturgalis nusliūkino atgal prie šiukšlių konteinerių. Namo grįžti jam dar nesinorėjo, nes jis žinojo, kad ten jo lauks Džinė, kurios pyktis neatlėgs dar ateinančias kelias savaites. Nepatogiai susirangęs tarp dviejų konteinerių Haris sėdėjo ir skaičiavo visus keiksmažodžius, kuriuos buvo išmokęs per visus keturiasdešimt gyvenimo metų. Staiga jis pašoko iš savo vietos ir puolė garsiai rėkti: jam pasivaideno, kad šiukšlynas dega, o ugnis vis labiau artėja prie jo.
- Dėdule Hari! Jūs pagaliau atvykote manęs aplankyti! Ar atvežėt rūpūžių džemo, kaip kad buvote žadėjęs? Beje, ką veikiate mūsų šiukšlyne? O ar žinojote, kad Hugas užkerėjo mūsų katiną Laibusą ir nuo to laiko niekas jo neranda? Aš taip laukiau, dėdule Hari, taip laukiau kol jūs atvyksit! – greitakalbe bėrė jauniausioji Vizlių šeimos galva Rouzė vis purtydama į šalis savo raudonas garbanas. – Dėdule Hari, ar jums viskas gerai?
Haris spoksojo į raudonas, hipnotizuojančiai saulėje blizgančias Rouzės garbanas, kurios jam priminė jauną Džinę ir tai, kad šis šiukšlynas dega. Jis paskubomis pašoko ant kojų, griebė mergaitę į glėbį ir puolė bėgti bandydamas išvystyti tokį greitį, kokį jam leido jo seni kaulai. Kai jau buvo už poros metrų nuo tos atliekų duobės jis pastatė mergaitę ant žemės, atsigręžė ir suvokė, kad ugnis tebuvo jo vaizduotės vaisius – tai mergaitės plaukai spindintys saulėje sukėlė gyvos ugnies efektą. Ir, galima sakyti, labai gerą efektą, už tokį fejerverkų gamintojai sumokėtų nemažą ir tobulai apvalią sumelę.
- Dėdule Hari, mano namai lyg ir stovi kitoje kelio pusėje, gal norėtumėte parnešti mane atgal? – mergaitei visai neatrodė, kad Hariui šiandien iškrito keli varžtai iš galvos, ji paprasčiausiai linksminosi.
- Žinoma mieloji, jau nešu, - visiškai sutrikęs atsiliepė Haris. – Beje, gal galėsi mane, seną krieną išmokyti naudotis jūsų naująja apsaugos sistema, nes manęs ji neįleido į vidų.
Rouzė visa išraudo ir sukikeno.
- Tai, dėdule, yra naujasis mūsų senelio išradimas. Juk jūs žinote, kaip jis mėgsta perdaryti visokius žiobarų naudojamus daiktus? Tėtukas iškart sakė, kad ši apsaugos sistema yra visiškas šlamštas, bet nenorėjo įžeisti senelio, - greitakalbe bėrė mergaitė.
Peržengęs per duris Haris vos neatsitrenkė į Ronį, kuris tuo metu kaip tik lenkėsi paimti nuo durų kilimėlio šios dienos „Magijos žinių“ laikraščio. Pamatęs jį Haris tiesiog nušvito.
- Ei, ryžas, mergiotė tavo? – nutaisęs kuo piktesnį ir žemesnį balsą riktelėjo jis.
- Mano, - dar labiau rausdamas burbtelėjo Ronis.
- Tai tu ją ir nešiokis! – nusikvatojo Haris ir nuleido Rouzę ant žemės. – Klausyk, drauguži, mane čia tokia didelė bėda ištiko, tavo sesuo Džinė...
Ir Haris vos nespringdamas puolė pasakoti draugui apie tai, kaip jis pramiegojo atsikelti prieš patekant saulei, apie pamėlynavusią lazdelę bei iš pykčio paraudusią žmoną, apie tai kaip atsidūrė šiukšlyne ir apie visas kitas gyvenimo tiesas. Kuo ilgiau Ronis klausėsi, tuo labiau niaukėsi jo veidas.
- Man darosi aišku: be didelio stiklo ugninės nė velnio tu nenusiraminsi, bičiuli, - niauriai tarė Ronis. – Taip, žinau, kad dar rytas, tačiau kartais reikia leisti sau atsipalaiduoti. Tuo labiau kai tokia situacija...
Ir jie kartu susėdo virtuvėj prie stalo, pirmiau ant jo pastatę didelį ir pilną butelį geros, naminės ugninės. Buteliui beveik ištuštėjus Haris suprato: jei Džinė tikrai laukiasi dar vieno vaiko, tai jo laukia dar vienas devynis mėnesius truksiantis košmaras, todėl ilgiau su ja pasilikti jis nebegali.
Tą pačią akimirką Hario randą pervėrė baisus skausmas.

dabar bus ilgas ir nuobodus kankinimas kuris tęsis..nežinau :D kol atgausiu savo laptopą. Nes daugiau šitam kompe neturiu poterio:)

dabar tik melskis, kad draugas būtų neištrynęs folderio su mano failais :DD

Skaičiau taip įsijautusi ir vos pamačius ilgį jau galvojau neskaitysiu, bet smalsumas nugalėjo. Ir ką aš galėčiau pasakyti? Net geriausias visų laikų rašytojas, pelnęs milijardą apdovanojimų, neparašytų šitaip vaizdingai ir įdomiai kaip tu. Pažįstu tik vieną labai talentingą žmogutį ir ji, neslėpsiu, tapo mano autoritetu, tačiau jos darbai, prieš tavuosius, gerokai nublanksta.

Kur galėčiau rasti visą tavo kūrinį?

Visą mano kūrinį galėtum rasti mano kompe. ;D
ir tai jis dar nebaigtas... parašius esu tik 12 skyrių, dabar dirbu prie 13-ojo.
Šiaip labai ačiū :))
malonu žinoti, kad kažkam patinka

Iš kur pas tave šitiek minčių? Ar jau nuo mažens buvai linkusi į kūrybą, ar ilgainiui išlavinai fantaziją? Daug knygų skaitai? Gal tai turi įtakos?